Prof. dr. Rimantas Plungė

1971 m. gimęs Šiauliuose, menininkas 1996 m. įgijo dailės magistro laipsnį, o 2010 m. apgynė edukologijos krypties daktaro disertaciją. Akademinę veiklą vykdo nuo 1996 m. Nuo 2010 m. dirba Vytauto Didžiojo universitete, kur 2010–2017 m. vadovavo Šiuolaikinių menų katedrai. Jo profesinė veikla reikšmingai prisidėjo prie šiuolaikinių medijų meno studijų plėtros, naujų studijų programų kūrimo, tarptautinio akademinio bendradarbiavimo ir meninių tyrimų sklaidos.

Nuo 1999 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, yra vadovavęs Šiaulių dailininkų organizacijai, organizavęs ir kuravęs nacionalines bei tarptautines parodas, meno festivalius ir tarpdisciplininius projektus. Jo akademinė ir kūrybinė veikla pristatyta Lietuvos ir užsienio institucijose, o darbų yra įsigiję muziejai, galerijos bei privatūs kolekcininkai Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Azijoje.

Menininko kūryba apima tapybą, koliažą, eksperimentinę fotografiją, videomeną ir skaitmenines medijas. Šias meno sritis jis suvokia ne kaip atskiras, viena nuo kitos izoliuotas praktikas, bet kaip tarpusavyje sąveikaujančius pasaulio pažinimo ir asmeninės patirties interpretavimo būdus.

Rimanto Plungės meninės kūrybos pagrindą sudaro nuolatinis žmogaus santykio su aplinka, kultūrine atmintimi ir individualia patirtimi tyrimas. Menininkui kūryba nėra vien estetinės formos konstravimas. Ji tampa būdu pažinti pasaulį, apmąstyti savo vietą jame ir atrasti naujas patirties perteikimo galimybes.

Ši pozicija ryškėja jo tapyboje, fotografijoje ir videomene. Skirtingos raiškos priemonės leidžia tyrinėti panašias temas, tačiau kiekviena jų atveria kitokią patyrimo ir interpretavimo perspektyvą. Tapyboje svarbi tiesioginė kūno, gesto, dažo ir paviršiaus sąveika, fotografijoje – regimojo pasaulio fragmentavimas ir perkomponavimas, o videomene – laiko, judesio ir vaizdo kaitos galimybės.

2025 m. menotyrininko Remigijaus Venckaus parengtame interviu R. Plungė savo kūrybą įvardija kaip asmeninės mitologijos dalį. Ši samprata padeda suprasti, kodėl menininko darbuose taip reikšmingai susipina asmeniniai išgyvenimai, atsiminimai, kasdienybės fragmentai, kultūriniai simboliai ir individualiai suvokiama tikrovė.

Menininko kūriniuose ne visada siekiama pateikti aiškų, galutinai apibrėžtą pasakojimą. Priešingai – dažnai paliekama erdvės žiūrovo asociacijoms, abejonėms ir savarankiškai interpretacijai. Meno kūrinys tampa ne tik autoriaus patirties liudijimu, bet ir savita komunikacijos erdve, kurioje susitinka skirtingos sąmonės, atmintys ir pasaulio matymo būdai.

Tapyba Rimanto Plungės kūryboje užima ypatingą vietą. Nors menininkas ilgą laiką aktyviai eksperimentavo fotografijos ir videomeno srityse, tapyba išliko svarbiu jo vizualinio mąstymo pagrindu. Prie jos sugrįžtama ne siekiant pakartoti ankstesnius kūrybinius sprendimus, bet ieškant naujų galimybių perteikti asmeninę patirtį ir besikeičiantį santykį su tikrove.

R. Venckus dar 2011 m. paskelbtoje tapybos analizėje atkreipė dėmesį į spalvinių kontrastų, ekspresyvių potėpių ir koliažo reikšmę menininko darbuose. Šių priemonių sąveika leidžia paveiksle konstruoti savitą erdvę, kurioje susipina skirtingi laikai, kultūriniai ženklai ir atminties fragmentai. Koliažas čia tampa ne vien techniniu vaizdo formavimo būdu, bet ir priemone perkurti įprastą tikrovės suvokimą.

Šią kūrybinę logiką pratęsia ir naujesnė menininko tapyba. 2024 m. sukurtuose paveiksluose, vėliau pristatytuose kartu su kitais darbais 2025 m. parodose, išryškėja ekspresyvus koloritas, daugiasluoksnis dažo paviršius, impulsyvus potėpis, piešinio fragmentai ir koliažinės intervencijos. Kūriniai pasižymi įtampa tarp spontaniško gesto ir sąmoningai formuojamos kompozicinės struktūros.

Paroda „Imersija“, 2025 m. surengta Šiaulių dailės galerijoje, dar kartą atskleidė šią kūrybinę kryptį. R. Venckaus menotyrinėje refleksijoje pabrėžiama, kad menininko tapyboje spalva ir faktūra veikia kaip intensyvaus pojūčio, emocinės atminties ir asmeninės tikrovės patyrimo priemonės.

Nors šie paveikslai vizualiai artimi abstrakčiojo meno tradicijai, pats R. Plungė vengia savo kūrybą apibrėžti vien abstrakcijos sąvoka. Už spalvų, linijų ir faktūrų visuomet slypi tikrovės patirtis, individualūs vaizdiniai ir kūrėjo santykis su pasauliu. Paveikslas ne tiek iliustruoja konkretų objektą ar pasakojimą, kiek sukuria sąlygas naujai jį apmąstyti.

Todėl menininko tapyboje svarbus ne vien galutinis kompozicijos rezultatas. Reikšmingas tampa pats tapymo procesas – nuolatinis judėjimas tarp struktūros ir laisvės, kontrolės ir impulso, nuoseklaus sprendimo ir netikėto atradimo. Šiame procese pats tapymas gali būti suvokiamas kaip refleksijos, susikaupimo ir savianalizės forma.

Rimanto Plungės eksperimentinė fotografija glaudžiai susijusi su jo tapybos ir koliažo praktika. Fotografiniame vaizde menininkas siekia ne tik užfiksuoti pasaulį, bet ir perkurti jo regimąją struktūrą, sujungdamas skirtingus vaizdo fragmentus, laiko sluoksnius ir kultūrinius ženklus.

Šią kūrybinę kryptį atskleidžia fotografijų ciklas „Tylos“, 2018 m. pristatytas Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje Vilniuje. R. Venckaus menotyriniame straipsnyje fotografijos čia analizuojamos kaip konceptualaus meninio tyrimo rezultatai, kuriuose aktualizuojami laiko, atminties, kultūrinės tapatybės ir vizualinės reprezentacijos klausimai.

Menininkas fotografijoje jungia iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus vaizdus, skirtingų istorinių bei kultūrinių kontekstų fragmentus. Kryžių kalno vaizdiniai susiduria su modernistinės architektūros motyvais, individualios ir kolektyvinės atminties ženklais, skirtingais tikrovės suvokimo būdais.

Ne mažiau reikšmingas fotografijų kūrimo procesas. R. Plungė eksperimentuoja su analoginėmis ir skaitmeninėmis technologijomis, fiziškai paveikia fotojuostą, ją karpo, plėšo, jungia skirtingus negatyvų fragmentus ir vėliau juos skaitmenina. Tokiu būdu fotografija praranda vien tikroviško fiksavimo funkciją ir tampa savarankiška vizualinio mąstymo forma.

2018 m. R. Venckaus parengtame pokalbyje su menininku šis procesas atsiskleidžia kaip nuolatinė vaizdo transformacija. Analoginis ir skaitmeninis atvaizdai keičia vienas kitą, o kartojami technologiniai veiksmai suteikia galimybę atrasti vis naujus vizualinius santykius.

Fotografijų ciklai „Tylos“, „Tuštumos“ ir „Žaidimai su ženkliukais“ leidžia pažinti skirtingus šios praktikos aspektus: nuo asmeninės ir kolektyvinės atminties interpretavimo iki fotografinio paviršiaus, dokumentinio vaizdo ir kultūrinių ženklų sąveikos.

Videomenas Rimanto Plungės kūryboje pratęsia tapyboje ir fotografijoje plėtojamas idėjas, tačiau suteikia joms judesio ir trukmės dimensiją.

Vienas reikšmingų menininko videomeno projektų – tęstinė filmų serija „Tapybos pamoka“ (Painting Lesson). Šioje kūrybinėje praktikoje tapybinis mąstymas perkeliamas į judantį vaizdą, o vizualinė kompozicija tampa laike besiformuojančia patirtimi.

Toks požiūris leidžia permąstyti nusistovėjusias meno medijų ribas. Tapyba gali būti suvokiama ne vien kaip statiškas paviršius, fotografija – ne vien kaip sustabdyta akimirka, o videomenas – ne vien kaip tikrovėje vykstančio judesio registracija.

R. Plungės kūryboje šios medijos nuolat sąveikauja, keičiasi raiškos principais ir papildo viena kitą. Būtent ši sąveika atskleidžia menininko tarpdisciplininės kūrybos savitumą.

Rimanto Plungės kūrybinė ir akademinė patirtis suteikia pagrindą svarstyti tarpdisciplininį meną ne vien kaip skirtingų technologijų ar raiškos priemonių derinimą. Tarpdiscipliniškumas jo kūryboje pirmiausia pasireiškia kaip savita mąstymo ir pasaulio pažinimo strategija.

Menininko praktika kelia klausimus apie meno ir mokslo santykį, kūrybinio proceso racionalumą, intuicijos vaidmenį, technologinį eksperimentą ir asmeninės patirties reikšmę. Skirtingos medijos tampa priemonėmis spręsti skirtingus kūrybinius uždavinius, tačiau jas jungia vienas nuoseklus autoriaus santykis su pasauliu.

Ne mažiau svarbi ir žiūrovo pozicija. Kūrinys nėra vien galutinis autoriaus sumanymo įgyvendinimas. Jis atveria interpretacijų galimybę ir kviečia žiūrovą savarankiškai įsitraukti į prasmių kūrimą.

2026 m. lapkričio 15 d., 12.00 val.

Tarptautinės šiuolaikinio meno trienalės „Dialogai“ programoje vyksiančiame pokalbyje su prof. dr. Rimantu Plunge bus nagrinėjama tarpdisciplininio meno samprata, jos reikšmė šiuolaikinei kūrybai ir menininko santykis su skirtingomis vizualinės raiškos priemonėmis.

Susitikime bus aptariama, kaip tapyba, fotografija, videomenas ir skaitmeninės technologijos gali veikti kaip tarpusavyje susijusios kūrybinio tyrimo praktikos. Bus svarstoma, kaip meninė idėja lemia medijos pasirinkimą, kaip technologija keičia kūrinio formą, kokį vaidmenį kūrybiniame procese atlieka intuicija, atsitiktinumas, asmeninė patirtis ir sąmoningai konstruojama kompozicija.

Ypatingas dėmesys bus skiriamas meno ir mokslo santykiui, kūrybai kaip pasaulio pažinimo būdui ir žiūrovo interpretacijos laisvei.

Pokalbį moderuos prof. dr. Remigijus Venckus, ne vienus metus tyrinėjęs ir menotyros tekstuose pristatęs R. Plungės kūrybą, kartu su menininku dalyvavęs parodose bei kuratoriniuose projektuose.

Susitikimas kvies pažvelgti į tarpdisciplininį meną kaip į kūrybinės laisvės, individualaus pasaulio pažinimo ir nuolatinės vizualinės kalbos transformacijos erdvę.