Marija Šileikaitė-Čičirkienė

Marija Šileikaitė-Čičirkienė – Lietuvos meninės fotografijos kūrėja, fotografijos kultūros puoselėtoja, parodų organizatorė ir ilgametė Panevėžio meninio gyvenimo dalyvė. Jos kūryba užima savitą vietą Lietuvos fotografijos istorijoje, jungdama dokumentinio vaizdo tradiciją, individualų pasaulio matymą, konceptualius eksperimentus ir jautrų santykį su žmogaus atmintimi bei kasdienybės aplinka.

Kūrybinę veiklą pradėjo 1986 m., o nuo 1990 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Nuo 1992 iki 2015 m. vadovavo Panevėžio fotografijos galerijai, prisidėjo prie profesionalios fotografijos sklaidos, parodų organizavimo, fotografų kūrybos pristatymo ir Panevėžio fotografijos kultūros stiprinimo.

Per keturis kūrybinės veiklos dešimtmečius menininkė surengė 62 personalines parodas, dalyvavo daugelyje grupinių ekspozicijų Lietuvoje ir užsienyje. Jos kūryba pristatyta Europos šalyse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

1999 m. Tarptautinė meninės fotografijos federacija (FIAP) jai suteikė fotografės menininkės (AFIAP) garbės vardą. Menininkė taip pat pelnė tarptautinių apdovanojimų Kroatijoje, Latvijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2013 m. jai skirta Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija už nuopelnus fotografijos menui, o 2020 m. – Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros ir meno premija.

Tarp autorės fotografijų albumų – „Fotografinės frazės“ (2000), „Vieškelio motyvas“ (2005) ir „Įsivaizduojamas miestas“ (2026).

2026 m., minint keturiasdešimt kūrybinės veiklos metų, Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje pristatyta retrospektyvinė paroda „Laiko vėrinyje“, apibendrinanti skirtingus menininkės fotografinio mąstymo etapus.

Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijoje regimoji tikrovė tampa ne vien dokumentinio fiksavimo objektu, bet ir asmeninės patirties, atminties bei interpretacijos erdve. Fotografuodama žmones, miestelius, kasdienius daiktus ir aplinkos fragmentus, menininkė siekia atskleisti tai, kas įprastame gyvenime dažnai lieka nepastebėta.

Jos kūrybinis žvilgsnis pasižymi gebėjimu atrasti savitumą paprastose situacijose. Iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas objektas, tylus miestelio kiemas, apleistas pastatas ar žmogaus veidas fotografijoje gali tapti prasmingu pasakojimu apie laiką, patirtį ir žmogaus buvimą pasaulyje.

Menininkės kūryboje svarbus intuityvus santykis su fotografuojama aplinka. Pokalbiuose su menotyrininku Remigijumi Venckumi ji yra pasakojusi, kad fotografijos temos dažniausiai atsiranda natūraliai, iš kasdienio gyvenimo ir stebėjimo. Kūrybinis sumanymas nebūtinai gimsta iš anksto suformuluotoje koncepcijoje – jį gali paskatinti netikėta šviesa, žmogaus gestas, erdvės nuotaika ar atsitiktinai pastebėtas daiktų santykis.

Būtent ši fotografavimo patirtis leidžia jos kūrybą suvokti kaip jautrų ir kartu nuoseklų pasaulio tyrimą. Menininkė ne tik registruoja aplinkos vaizdus, bet ir perkuria jų reikšmę, suteikdama kasdienybės fragmentams naują estetinį bei emocinį turinį.

Vienas ankstyvųjų Marijos Šileikaitės-Čičirkienės kūrybos interpretavimo šaltinių – Remigijaus Venckaus 2008 m. menotyrinis straipsnis „Marijos kodas“, skirtas fotografijų parodai „lt.juodaibaltai.marija“.

Šiame tekste fotografija nagrinėjama kaip savita autoriaus tapatybės išraiška. Juodai baltas vaizdas suvokiamas ne vien kaip techninis ar estetinis sprendimas, bet ir kaip būdas atsisakyti perteklinės regimosios informacijos, sutelkti dėmesį į objekto formą, žmogaus būseną ir paties fotografinio vaizdo reikšmę.

R. Venckaus interpretacijoje menininkės kūryba siejama su asmeninės ir kultūrinės tapatybės klausimais. Fotografuojami žmonės, jų aplinkos ir kasdieniai daiktai įgyja platesnę prasmę, nes tampa atminties, gyvenimo patirties ir santykio su artimaisiais ženklais.

Ypač reikšmingi šios kūrybinės krypties pavyzdžiai – fotografijos „Motina su sraigėmis“ (2001) ir „Autoironija“ (2008). Šiuose darbuose asmeninis vaizdinys peržengia privataus gyvenimo dokumentavimo ribas ir skatina svarstyti žmogaus tapatybės, laikinumo, kūniškumo bei atminties temas.

Šiuo požiūriu fotografija tampa ne tik būdu išsaugoti jau buvusią tikrovę, bet ir galimybe iš naujo pažvelgti į patį save. Atvaizdas tarsi atveria autoriaus asmeninį kodą, tačiau jo prasmė niekada nėra galutinė – ją nuolat papildo žiūrovo patirtis ir interpretacija.

Marijos Šileikaitės-Čičirkienės kūryboje svarbūs ne tik dokumentinės fotografijos principai, bet ir eksperimentai, atveriantys naujas fotografinio vaizdo galimybes.

Šią kryptį reprezentuoja bendras menininkės ir jos sūnaus, kompiuterinės grafikos kūrėjo Manto Misevičiaus-Sim, projektas „Drobė dviems“, kurį Remigijus Venckus išsamiai analizavo 2018 m. publikacijoje „Fotografijos ir tapybos dialogas“.

Projekto pagrindu tapo anksčiau sukurtos Marijos fotografijos, atspaustos ant drobės. Mantas Misevičius-Sim jas papildė tapybiniais elementais, kurie transformavo fotografinio vaizdo struktūrą ir išryškino naujus spalvinius, geometrinius bei kompozicinius santykius.

Tokiu būdu dokumentinis vaizdas įgijo kitokį meninį egzistavimą. Fotografija išsaugojo ryšį su realiu pasauliu, tačiau tapybinės intervencijos pakeitė jos regimąją sandarą ir praplėtė interpretavimo galimybes.

Šis projektas reikšmingas ne vien kaip skirtingų medijų derinys. Jis atskleidžia dviejų kartų ir dviejų individualių kūrybinių patirčių susitikimą. Fotografijos ir tapybos sąveika tampa savitu meniniu dialogu, kuriame vieno autoriaus kūrinys nėra paprasčiausiai papildomas kito autoriaus gestu – abi kūrybinės pozicijos formuoja naują meninę visumą.

„Drobė dviems“ taip pat leidžia svarstyti platesnį klausimą apie meninės autorystės pobūdį: kur baigiasi vieno kūrėjo sumanymas ir prasideda kito interpretacija? Ar fotografija, tapusi tapybos pagrindu, išsaugo savo pradinę tapatybę, ar transformuojasi į naują tarpdisciplininio meno objektą?

2021 m. sukurtas fotografijų ciklas „Mūsų gyvenimai“ atskleidžia kitą svarbią Marijos Šileikaitės-Čičirkienės kūrybos kryptį – žmogaus gyvenimo laikinumo, atminties ir individualios patirties tyrimą.

Cikle pristatomi žmonių portretai ir kasdienybės situacijos, kuriose svarbūs ne vien fotografuojamų asmenų išoriniai bruožai, bet ir jų santykis su aplinka, daiktais, artimaisiais bei praeitimi.

Remigijus Venckus 2021 m. laikraštyje „Šiaurės Atėnai“ paskelbtame straipsnyje „Mūsų gyvenimai yra apie mus, kurių niekas daugiau neprisimins“ šį kūrybos ciklą interpretuoja pasitelkdamas atminties, laiko ir žvilgsnio fenomenologijos klausimus.

Ypatingą reikšmę įgyja fotografuojamų žmonių žvilgsniai. Žmogus, žvelgiantis į fotoaparato objektyvą, vėliau fotografijoje tarsi susitinka su kitu žiūrovu. Taip sukuriamas paradoksalus santykis: fotografuojamasis priklauso jau praėjusiam laikui, tačiau jo žvilgsnis vis dar veikia dabartyje.

Šiame cikle svarbūs ir kasdieniai daiktai, tampantys individualios bei kolektyvinės atminties ženklais. Ryšuliai, rezgės, drabužiai ir kiti žmogaus aplinkos objektai fotografijoje įgyja simbolinę reikšmę, nes primena praeities gyvenimo būdą, artimųjų patirtis ir negrįžtamą laiko tėkmę.

Fotografijos „Moteris su gulbės plunksna“ (2021), „Berniukas su tėvo paltu“ (2021), „Madona su ryšuliais“ (2019) ir triptikas „Moterys su rezgėmis“ (2018) atskleidžia skirtingus šios meninės problematikos aspektus.

Ciklas „Mūsų gyvenimai“ leidžia fotografiją suvokti kaip savitą žmogaus egzistavimo liudijimą. Ji išsaugo akimirką, tačiau kartu primena, kad pats gyvenimas negali būti sustabdytas. Fotografijoje išlikęs atvaizdas tampa tiltu tarp dabarties ir praeities, individualios atminties ir bendros žmogiškosios patirties.

Fotografijų ciklas „Odė Lietuvos miesteliams“ yra vienas reikšmingiausių ilgalaikių Marijos Šileikaitės-Čičirkienės kūrybinių projektų, kuriame nuosekliai tyrinėjamas Lietuvos miestelių gyvenimas, jų aplinkos savitumas ir kultūrinės atminties ženklai.

Prie šios temos menininkė sugrįždavo daugelį metų. Keliaudama po skirtingas Lietuvos vietoves ji fotografavo miestelių architektūrą, gatves, kiemus, kraštovaizdžius, kasdienius objektus ir žmonių gyvenimo pėdsakus.

2021 m. Remigijaus Venckaus parengtame interviu, paskelbtame portale „Voruta“, menininkė atskleidžia, kad miestelių fotografavimas jai yra ne vien dokumentinė veikla, bet ir asmeninis sugrįžimas į vaikystės patirtis. Iki dvylikos metų ji augo Pumpėnuose, Pasvalio rajone, todėl skirtingų Lietuvos miestelių aplinkos jai primena ankstyvuosius išgyvenimus ir artimą santykį su vieta.

Šio ciklo fotografijose svarbus lėtas, dėmesingas stebėjimas. Menininkė neieško vien išskirtinių architektūros paminklų ar reprezentatyvių vietovių vaizdų. Ją domina ir tai, kas dažnai lieka oficialių miestų bei miestelių pasakojimų paraštėse: senas namas, apleista sodyba, neįprasta gyventojo sukurta aplinka, išlikęs gyvenimo būdo ženklas ar kasdienybės detalė.

Miesteliai čia atsiskleidžia kaip gyvi kultūriniai organizmai, kuriuose persipina praeitis ir dabartis, žmogaus veikla ir gamta, išsaugojimas ir nykimas.

Ši kūryba įgyja ir platesnę kultūrinę reikšmę. Fotografijos tampa savitu regioninės atminties archyvu, fiksuojančiu ne tik konkrečias vietoves, bet ir jų gyvenimo atmosferą, bendruomenių savitumą bei laiko paliekamus pėdsakus.

Kartu tai asmeninis autorės pasakojimas apie Lietuvą, kurioje kiekviena vieta turi individualų charakterį ir savitą emocinį krūvį.

Naujausioje menininkės kūryboje svarbią vietą užima fotografijų ciklas „Įsivaizduojamas miestas“, kurio darbai pristatyti 2024 m., o 2026 m. išleistas to paties pavadinimo fotografijų albumas.

Šiame projekte menininkė atsigręžia į Panevėžį – miestą, su kuriuo glaudžiai susijusi jos gyvenimo ir profesinė veikla. Tačiau miesto fotografija čia neapsiriboja atpažįstamų architektūros objektų ar urbanistinių erdvių dokumentavimu.

Pažįstamos vietos transformuojamos netikėtais rakursais, spalviniais sprendimais ir savita atmosfera. Miesto fragmentai įgyja naują emocinį turinį, o realūs objektai tampa platesnio, ne vien konkrečiai vietai priklausančio vizualinio pasakojimo dalimi.

Kūriniuose susitinka dokumentinis vaizdas ir subjektyvi vaizduotė. Miestas fotografijoje išsaugo ryšį su tikrove, tačiau nebėra vien tikslus geografinės aplinkos atvaizdas. Jis gali būti suvokiamas kaip prisiminimų, emocijų, nuojautų ir individualių asociacijų erdvė.

Ši kūrybinė kryptis rodo, kad menininkės fotografijoje dokumentas ir interpretacija nėra priešybės. Priešingai – fotografija gali vienu metu liudyti realų pasaulį ir atverti jo subjektyvaus patyrimo galimybes.

2026 m. paroda „Įsivaizduojamas miestas“ ir to paties pavadinimo fotografijų albumas tampa reikšmingu menininkės kūrybos etapu, kuriame ilgametė dokumentinės fotografijos patirtis susijungia su ekspresyvesne vizualine kalba.

Marijos Šileikaitės-Čičirkienės indėlis į Lietuvos fotografiją neapsiriboja individualia menine kūryba. Jos ilgametė veikla Panevėžio fotografijos galerijoje, parodų organizavimas, bendradarbiavimas su kitais menininkais ir dalyvavimas tarptautiniuose projektuose prisidėjo prie fotografijos kultūros plėtros.

Svarbus šios veiklos pavyzdys – dalyvavimas 2021 m. Rokiškyje vykusioje tarptautinėje fotografijos meno rezidencijoje „FOCUS“. Jos metu Marija Šileikaitė-Čičirkienė pristatė fotografijų ciklą „Odė Lietuvos miesteliams“, o rezidencijos ekspertu buvo prof. dr. Remigijus Venckus.

Šis bendradarbiavimas atskleidžia ilgalaikį kūrybinį ir intelektinį ryšį tarp menininkės ir menotyrininko. R. Venckus įvairiais laikotarpiais yra analizavęs jos fotografijas, rengęs interviu, tyrinėjęs fotografijos santykį su tapyba, atmintimi, tapatybe ir žmogaus patirtimi.

Todėl pokalbis projekte „2K – apie kūrybą ir meno kūrimą“ pratęs ne vien vienkartinį susitikimą su menininke, bet ir ilgiau nei dešimtmetį plėtotą profesinį dialogą apie fotografijos prigimtį, meninės raiškos galimybes ir kūrybos reikšmę.

2026 m. gruodžio 13 d., 12.00 val.

Tarptautinės šiuolaikinio meno trienalės „Dialogai“ programoje vyksiančiame susitikime su Marija Šileikaite-Čičirkiene bus nagrinėjama fotografijos kūryba, jos santykis su tikrove, atmintimi, individualia patirtimi ir šiuolaikinės vizualinės kultūros procesais.

Pokalbyje bus svarstoma, kaip kasdienybės fragmentas tampa meno kūriniu, kokią reikšmę fotografui turi intuicija ir nuoseklus aplinkos stebėjimas, kaip pasirenkama fotografuojama tema ir kada dokumentinis vaizdas įgyja savarankišką meninę prasmę.

Ypatingas dėmesys bus skiriamas žmogaus portretui, miestelių ir urbanistinės aplinkos fotografijai, individualios bei kolektyvinės atminties vaizdavimui. Taip pat bus aptariami fotografijos ir tapybos dialogai, analoginių bei skaitmeninių technologijų įtaka fotografinei raiškai ir ilgalaikės kūrybinės patirties reikšmė menininko pasaulėžiūrai.

Susitikimą moderuos menotyrininkas, medijų menininkas, VILNIUS TECH menų profesorius dr. Remigijus Venckus, ne kartą analizavęs M. Šileikaitės-Čičirkienės kūrybą ir rengęs pokalbius su menininke.

Pokalbis kvies pažvelgti į fotografiją ne tik kaip į tikrovės fiksavimo technologiją, bet ir kaip į savitą žmogaus atminties, pasaulio pažinimo ir kūrybinės interpretacijos kalbą.