Paskaita „Abstraktusis menas“

Pokalbių ciklą „2K – apie kūrybą ir meno kūrimą“ vainikuos vieša prof. dr. Remigijaus Venckaus paskaita „Abstraktusis menas“, kurioje trijų menininkų susitikimuose (su prof. dr. Rimantu Plunge, fotografe Marija Šileikaite-Čičirkiene ir doc. dr. Tomu Mitkumi) nagrinėtos kūrybos ir interpretacijos problemos bus apibendrintos bei perkeltos į platesnį meno istorijos, estetikos bei vizualiosios kultūros kontekstą.

Šis baigiamasis renginys taps konceptualiu tiltu tarp trienalėje pristatomų meno kūrinių, „2K“ pokalbiuose atskleistų individualių kūrybinių procesų ir žiūrovo savarankiško meno suvokimo. Trijų menininkų pasakojimuose išryškėję principai bus papildyti teorine ir istorine perspektyva, leidžiančia geriau suprasti, kodėl meno kūrinys neprivalo tiesiogiai atkartoti regimosios tikrovės, kad galėtų apie ją prasmingai kalbėti.

Gausiai vaizdine medžiaga iliustruotoje paskaitoje bus pristatyta abstraktaus meno samprata, istorinė raida, pagrindinės kryptys ir svarbiausi meninės raiškos principai.

Abstraktusis menas šiam tikslui ypač reikšmingas, nes jo raida iš esmės pakeitė tradicinį meno kūrinio santykį su regimąja tikrove. Atsisakydami tiesioginio atpažįstamų objektų vaizdavimo arba jį transformuodami, modernizmo kūrėjai suteikė visišką savarankiškumą fundamentalioms plastinėms priemonėms:

Spalvai ir šviesai – kaip nepriklausomam emociniam bei erdviniam veiksniui;
Formai ir linijai – kuriančioms savitą vidinę dinamiką be daiktiškojo siužeto diktato;
Ritmui ir kompozicijai – organizuojantiems vaizdo lauką į harmoningą arba disonansinę visumą;
Faktūrai ir medžiagiškumui – atveriantiems teptuko potėpio, drobės paviršiaus ir materialaus eksperimento reikšmę.

Šios raiškos priemonės tapo nebe vien tikrovės atvaizdavimo instrumentais, bet savarankiškais meninės minties, konceptualaus mąstymo bei emocinės patirties perteikimo būdais.

Ypatingas dėmesys paskaitoje bus skiriamas abstraktaus meno suvokimo ir interpretavimo problematikai:

Kodėl kūrinys, kuriame nėra aiškiai atpažįstamo objekto ar konkretaus siužeto, geba sukelti intensyvų estetinį išgyvenimą ir gilų vidinį atsaką?
Kaip žiūrovas supranta abstrakčią kompoziciją ir kokią reikšmę šiam procesui turi jo asmeninė patirtis, kultūrinė atmintis, emocinė būsena bei vaizduotė?
Kaip meninė forma tampa savarankiška komunikacijos kalba ir kaip kūrinio prasmė atsiskleidžia per aktyvų, nevaržomą žiūrovo santykį su regimuoju vaizdu?

Paskaitoje bus svarstoma, kad abstrakčiame mene žiūrovas nėra pasyvus stebėtojas. Jis tampa lygiaverčiu prasmės bendraautoriumi, kurio žvilgsnis užbaigia kūrinį kiekvieną kartą iš naujo.

Paskaitoje abstraktusis menas bus nagrinėjamas kaip istorinis, estetinis ir filosofinis reiškinys. Aptariant svarbiausias jo raidos kryptis ir meninius principus, bus siekiama parodyti, kaip keitėsi meno kūrinio samprata, autoriaus kūrybinės laisvės ribos ir žiūrovo vaidmuo.

Iliustruojant paskaitą bus remiamasi ir kūrybinės bei menotyrinės praktikos pavyzdžiais, leidžiančiais atskleisti, kaip abstrakcijos principai veikia skirtingose vizualinės raiškos srityse – tapyboje, fotografijoje, videomedijose bei skaitmeniniame mene – ir kokias galimybes atveria technologinis bei materialus eksperimentavimas.